2007-aisiais istorikei, humanitarinių mokslų daktarei ir profesorei Aldonai Gaigalaitei sukako 80 metų.
Prof. A. Gaigalaitė gimė 1927 m. birželio 15 d. Gaižūnuose, Linkuvos valsčiuje (dabar - Pakruojo rajonas). Būsimoji mokslininkė baigė Rimkūnų pradžios mokyklą, vėliau Linkuvos gimnaziją. 1946-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo istoriją. Baigusi studijas dirbo dėstytoja Šiaulių mokytojų institute, o 1951 m. buvo priimta į Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto aspirantūrą. 1955 m. apgynusi disertaciją ir gavusi istorijos kandidato laipsnį dirbo Istorijos institute. 1969-1994 m. Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. - universitetas) A. Gaigalaitė ėjo docentės, profesorės (suteiktas 1982 m.), katedros vedėjos pareigas, išugdė nemažai gabių istorijos mokytojų ir mokslininkų.
Gana sunku aprėpti platų profesorės mokslinių interesų ratą, tam reikėtų specialios studijos. Prof. A. Gaigalaitės bibliografijos sąraše surasime ne tik monografijų ar šaltinių publikacijų, bet ir mokykloms skirtų įvairaus pobūdžio mokymo priemonių, enciklopedinių bei mokslo populiarinimo straipsnių. Šiandien jau per 400 pozicijų siekiantis įvairaus pobūdžio darbų bibliografinis sąrašas pastaruoju metu pasipildydavo vis naujomis. Tiek sovietmečiu, tiek atkūrus nepriklausomybę profesorės parengtos monografijos (išskirtinos šios: „Klerikalizmas Lietuvoje 1917-1940 m." (1970), „Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919-1940 m." (1986), „Lietuva Paryžiuje 1919 metais" (1999), „Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje 1906-1917 metais" (2006) ir kt.) pasižymi gausia faktografija, išraiškingu ir skaitytojui patraukliu stiliumi ir neabejotina išliekamąja verte. Svarbią vietą užima ir šaltinių publikacijos. Vien per pastarąjį dešimtmetį kartu su Audrone Janužyte parengta publikacija „1922 metų žemės reforma Lietuvoje: Simno-Kolesnykų dvaro išdalijimo ir naujakurių žemės gaivinimo dokumentai" (1997), kartu su Algimantu Katiliumi parengti ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos iniciatyva išleisti vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atsiminimai „Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai" (2006). Nemažą bibliografinių pozicijų dalį sudaro kritinės recenzijos, pranešimai mokslinėse konferencijose. Prof. A. Gaigalaitės moksliniai interesai buvo nukreipti į Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. socialinės-ekonominės, o pastaraisiais metais nemažas dėmesys skirtas diplomatijos istorijos tyrimams. Atskleistos žymių politikų ir diplomatų biografijos, profesorė tapo leidinių „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918-1940 m." (1999), „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinio žodyno" (2006) bendraautore.
Prof. A. Gaigalaitė yra viena iš nedaugelio istorikų, sugebėjusių parengti savo atsiminimus „Į save ir istoriją pažvelgus" (2002) bei kritiškai pažvelgti į sovietmečio istorijos mokslo raidą. Kaip pastebi autorė, „atsiminimai nėra vien mano geros atminties vaisius bei kolegų papasakoti prisiminimai, jie paremti ir konkrečiais dokumentais. Pasinaudojau kai kuriais savo užrašiukais, dažniausiai įvairių konferencijų bei pasitarimų konspektėliais, nes rašyti tuo metu dienoraščio nedrįsau bijodama, kad jis nepatektų kitiems, kuriems apie mano vidinį pasaulį nereikėjo žinoti".
Pastaruoju metu prof. A. Gaigalaitė gana daug dėmesio skyrė savo gimtinės ir giminės istorijai. Parengtos knygos apie mokytojus „Mano karo meto mokytojai" (2000), šeimą - „Apie Tėvą" (2000), sudarytas straipsnių rinkinys „Jų testamentai vykdomi" (2006) apie penkis Aleksandravičių giminės atstovus kunigą Kazimierą Aleksandravičių (1823-1884), vaistininkus Vincentą (1853-1926) ir Juozą (1896-1977) Aleksandravičius, veterinarijos gydytoją Domininką Aleksandravičių (1869-1933), selekcininką, mokytoją ir ūkininką Domą Aleksandravičių (1898-1958). Ne vieną straipsnį profesorė parengė ir lokalinėms monografijoms.
Linkime prof. Aldonai Gaigalaitei ilgiausių veiklos metų.