Joniškio krašto mažosios liaudies architektūros paminklai ir skulptūra lig šiol nėra susilaukę tyrinėtojų dėmesio. Joniškio apylinkių medinę sakralinę liaudies architektūrą - bažnyčias ir kapinių koplyčias - savo studijoje apžvelgė Algė Jankevičienė¹. 1969 metais apie Joniškio krašto skulptūrą ir jos dievdirbius vietinėje spaudoje rašė Skaistgirio vidurinės mokyklos mokytoja Frozita Ramonienė². Daug svarbių duomenų apie dievdirbius surinko muziejininkas kraštotyrininkas Juozas Petrulis, kurio rankraščiai saugomi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje³. Trumpą Joniškio apylinkių senosios skulptūros apžvalgą spaudoje paskelbė ir šių eilučių autorė⁴.

Nedidelė Joniškio apylinkių senosios liaudies skulptūros kolekcija saugoma Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje. Statulėlės gautos iš Skaistgirio vidurinės mokyklos muziejėlio, moksleivių surinktos nuo apnykusių, sutręšusių kryžių ir koplytstulpių. Ypač vertingos šio šiaurės Lietuvos regiono skulptūros yra saugomos Šiaulių „Aušros" muziejuje. Šio krašto dievdirbių išdrožtų skulptūrų turi įsigiję ir kiti Respublikos muziejai.

Joniškio apylinkėse kryžius fotografavo dailininkas Adomas Varnas (1923, 1927), kraštotyrininkas Balys Buračas. 1964 metais paminklus ekspedicijos metu fotografo Mečislovas Sakalauskas. Kultūros paveldo centro archyve saugomi šios ekspedicijos dienynai ir kartoteka, suteikianti daug vertingos medžiagos. Vertingiausi šio rajono liaudies dailės paminklai įtraukti į respublikinės ir vietinės reikšmės saugomų paminklų sąrašą⁵.

Senoji liaudies medinė architektūra - bažnytėlės, kapinių koplyčios - nedideli paprastos struktūros statiniai, kuklūs ir jaukus maldos namai, skirti kaimo bendruomenės dvasiniams poreikiams. Liaudies architektūros istorikė Algė Jankevičienė rašo, kad „Didesnėse šventorių ir kapinių koplyčiose šarvodavo mirusiuosius. Kapinių koplyčiose laikydavo už juos gedulingas mišias, o šių koplyčių rūsiuose laidodavo kilmingus žmones"⁶. Didelėje Joniškio parapijoje itin plačiai paplito kaimo kapinių koplyčios. Yra žinomos Ivoškių, Milvydžių, Mergiūnų, Balkaičių, Jauneikių, Pošupės, Kalnelio, Jakiškių, Kurmaičių liaudiškos architektūros kapinių koplyčios. Prie ankstyviausių koplyčių priskiriama Kalnelio kapinių koplyčia, kuri, anot padavimų, buvusi senesnė už Joniškio miestą⁷. Viena seniausių yra Ivoškių kapinių Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Jakiškių kaimo gyventojas Klemensas Kardišauskas prisimena, kad, remontuojant koplyčią, akmenyje rasta iškalta data „16..."⁸.

Bažnytėlės, kapinių su koplyčia viduryje plotas aptvertas neaukšta akmens mūro arba medine tvora. Paulius Galaunė pastebėjo: „Dažnai tas viskas sudaro tokį grožio kampelį, kuriuo atsigėrėti negalima. Iš jo dvelkia ir kažkokia savotiška vienuma ir tyla, dažnai tik medžių šlamesio pertraukiama, kažkokiu nepaprastu išdidumu bei šventumu"⁹. Kapinaitėse, prie koplyčių, senkapiuose, maro kapeliuose mirusiųjų palaidojimo vietose statomi antkapiniai paminklai: mediniai kryžiai ir koplytstulpiai. Įspūdingą Jakiškio kaimo kapinių koplyčią, aukštus kryžius, aptvertus masyvia akmenų tvora, matome nuotraukoje, kurią P. Galaunė publikavo 1934 metais išleistoje knygoje „L'Art Lithuanien"¹⁰. Šiose kapinaitėse stovinčius didingus kryžius užfiksavo A. Varnas, M. Sakalauskas. A. Varno nuotraukoje prie akmenų tvoros stovintis kryžius papuoštas kukliu kiauraviduriu šakelės motyvu. Kryžmos centre prikalta nedidelė Nukryžiuotojo figūrėlė, dengta lenktu skardiniu stogeliu. Kryžius statytas 1884 metais, panašiu laiku padirbti ir kiti paminklai¹¹. Tarp jų išsiskiria monumentalus kryžius su dideliais bumbulais šakų galuose. Jo kryžmoje buvo komponuota pailgo stačiakampio dvišlaičiu stogeliu dengta koplytėlė su šv. Ignoto skulptūra, jo titulą turi koplyčia. 1923 metais kryžius su koplytėle kryžmoje ir šv. Onos figūrėle užfiksuotas A. Varno nuotraukoje, darytoje Joniškio senose kapinėse. Etnografo B. Buračo nuotraukoje šiose kapinėse nufotografuotas išgražintas suraizgytomis šakelėmis bei lapeliais kryžius, statytas 1900 metais. Kalnelio kapinaitėse stovėjo kryžius, kurio šakas kryžmoje apjungė įstrižai komponuotos dailylentės su spinduliais, centre buvo prikaltas Nukryžiuotasis, dengtas skardiniu stogeliu. Kryžius, kurio kryžmoje, tarp stiebo ir šakų, buvo įkomponuoti apvalūs kampeliai su spinduliais, stovėjo Juodeikių bažnyčios šventoriuje.

Kapinėse šalia kryžių matome stovinčius koplytstulpius. Jakiškių kaimo kapinaitėse nufotografuotas keturpusis koplytstulpis, statytas 1860 metais. Jo stiebas - keturkampis, viršuje komponuotas keturšlaitis stogelis su apvalia geležine saulute. Koplytėlės pagrindą su stiebu jungia išriestos atramos. Pastogėje pritvirtintos raiškaus silueto įvijinės pertvarėlės, sukuriančios keturias atskirtas erdves skulptūrėlėms. Vienoje jų prie stiebo buvo prikalta apibendrinto vaizdo, statiška šv. Jono Nepomuko skulptūra. Apie 1875 metus pastatytas atviras keturpusis koplytstulpis Šlapakių kaimo kapeliuose. Stogelį su pagrindu jungiančios atramos - tiesios. Stogelio viršuje iškyla apvalus būgnelis, prie kurio pritvirtinta saulutė su kryžmoje įstatytais vingiuotais spinduliais. Koplytstulpio pastogėje prie stiebo prikaltos suplokštintos skulptūros nėra atskirtos pertvarėlėmis. Šlapakių, Kalnelio, Skaistgirio kapinaitėse, Šilmikių kaimo senkapiuose, Vanagų kapeliuose stovėjo atviri vienpusiai koplytstulpiai, uždengti dvišlaičiais stogeliais. Šių koplytstulpių koplytėlių priekinių senelių šoniniai kraštai yra profiliuoti įvairios formos išpjovimais, puošti ornamentine drožyba.

Kryžiai, koplytstulpiai statomi ir prie sodybų, laukuose, pakelėse, kryžkelėse. Šiose vietose pastatyti paminklai, skirti svarbiems privataus gyvenimo, kaimo bendruomenės, krašto istorijos įvykiams atminti. Jie turėjo memorialinę, votyvinę, apsaugos prasmę. Muziejininkas J. Petrulis, daug keliavęs po Lietuvą, pažymi: „Veik iki XX a. pradžios nebuvo kaimo, bažnytkaimio, kuriame dažnos sodybos kieme nestovėtų stogastulpis, koplytstulpis bei koplytėlė su viena arba grupe medžio skulptūrėlių. Šiais paminklais taip pat buvo nustatytos atskiros laukų vietos, ypač pakelės, paupiai, kapinės. Stogastulpiuose bei koplytstulpiuose eksponuotosios skulptūros temų atžvilgiu - atskiro asmens, šeimos ar kaimo bendruomenės pasirinktieji globėjai bei „užtarėjai"¹². 1972 metais Pranas Vištartas iš Trumpaičių kaimo pasakojo: „Visas kaimas per kryžiaunas dienas - gegužės mėnesį vieną savaitę - visi eidavo į laukus, kur buvo kryžiai, melsdavosi ir prašydavo, kad laimintų laukus, duotų gerą derlių"¹³. Per Sekmines, Devintines, Jonines tikintieji kryžius puošė žolynais, gėlių žiedais. Kelių sankryžoje, laukuose stovintys kryžiai matomi iš toli, jų siluetas išsiskiria lygiuose laukuose dangaus fone. Netoli gyvenamų namų, sodybose esantys kryžiai dažniausiai orientuoti į kaimo gatvę, vieškelį. Paprastas kryžius stovėjo Buvainių kaimo gatvės pakraštyje. Ypač puošni buvusi Buivydžių kaimo kryžiaus kryžma, apsupta sujungtų spiralių kompozicija. Ūkininko Rimdžiaus viensėdyje, buvusio prie Gasčiūnų-Kurmaičių vieškelio, stovėjo aukštas kryžius, kryžmoje buvo prikaltas Nukryžiuotasis. 1940 metais, nukritus Kristaus skulptūrai, šeimininkai Linkuvoje per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus nupirko Pietos skulptūrėlę ir ją prikalė prie kryžiaus, 1,5 metro nuo žemės. 1889 metais aukštas puošnus kryžius buvo pastatytas Jono Balčiūno sodyboje, Vaišnorių kaime. Ąžuolinio kryžiaus briaunas puošė ornamentuota lentelė, kurioje kiauravidure technika išpjauta vingiuota šakelė su palenktais lelijų žiedeliais. Šis kryžius išreiškė sodybos šeimininko atsidėkojimą Viešpačiui, „gavus baltą bilietą" (išvengus tarnybos caro armijoje). Buvainių kaime, Petraičio sodyboje (buvusioje V. Grigaitės), kryžiaus stiebą ir šakas puošė išpjaustyti stilizuoti sujungti lelijų žiedai. Kryžius stovėjo gėlių darželyje. Abipus kryžmos buvo pritvirtintos mažos įstiklintos koplytėlės su skulptūrėlėmis „Pieta" ir „Sopulingoji Dievo Motina". Prano Janušaičio sodyboje (buvusioje Dvelienės) Mielaičių kaime kryžius pastatytas 1892 metais (DV 963). Jo kryžmoje įstatyti riesti augaliniai spinduliai, šakų galuose - išpjaustytos karūnėlės su Kristaus inicialais. Kryžmos centre pakabinta nedidelė koplytėlė profiliuotais kraštais ir Nukryžiuotojo figūrėle viduje. Kryžius su koplytėle kryžmoje stovėjo J. Kriaučiūno sodyboje Kurmaičių kaime. Šios koplytėlės viduje buvo ypač retai sutinkama šv. Benedikto skulptūrėlė. Šventasis liaudies tradicijoje žinomas kaip saugotojas nuo piktųjų dvasių, maro, šiltinės, kitų užkrečiamųjų ligų ir nelaimių. Jis vaizduojamas vienuolio abitu, rankoje laikantis taurę su išlendančia iš jos gyvate. Kitoje jo rankoje - popiežiaus kryžius: stiebas su trimis skirtingo ilgio skersiniais. Joniškio apylinkėse dvikryžmiai kryžiai užima išskirtinę vietą, yra labai paplitę šioje šiaurinėje Lietuvos dalyje. Lotyniškasis kryžius su dar vienu skersiniu, dvigubas, yra patriarchų, vyskupų, arkivyskupų kryžius. Liaudyje šis kryžius, papildytas įrašais ant stiebo ir šakų vadinamas šv. Benedikto kryžiumi arba „baravyku" Bažnytkaimiuose, kaimuose dvigubi kryžiai statomi ypatingiems įvykiams - karui, marui, kitoms nelaimėms - atminti. Visai sutręšęs, pakrypęs dvikryžmis kryžius stovi apleistoje sodyboje Mielaičių kaime (DV 3874). Prie pirmojo skersinio kryžmos kabo aplūžusi, sunykusi šv. Benedikto figūrėlė, anksčiau buvusi koplytėlėje. Vietinės reikšmės paminklų sąraše radome įrašą, kad tai kryžius su šv. Jono Nepamuko skulptūra. 1928 metais kryžius su dviem skersiniais buvo pastatytas Melnių kaimo kryžkelėje, pietiniame jo pakraštyje (DV 4771). Greičiausiai šis kryžius pastatytas Lietuvos respublikos dešimtmečiui paminėti. Jo stiebo ir šakų briaunos - profiliuotos, šakų galai užbaigti trilapiais. Prie pirmojo skersinio kryžmos pritvirtinta atvira koplytėlė dvišlaičiu stogeliu, profiliuotomis šoninių kraštų sienelėmis. Viršutinio skersinio kryžmos centre pritvirtintas skardinis Apvaizdos akies trikampis įkarpytas pakraščiais. Koplytėlės viduje įstatyta šv. Benedikto statulėlė. Meninė skulptūrėlės išraiška byloja, kad ją išdrožė žymus vidurio Lietuvos dievdirbys Gaudentas Rimdeikis. Prie vėlyvųjų šio tipo darbų priklauso kito žinomo šiaurės Lietuvoje kryždirbio Jono Remeikos darbo kryžius, pastatytas Pūraičių kaime 1933 metais (DV 978). XX a. pradžioje originalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra ir bareljefine Pietos kompozicija fasadinėje pagrindo pusėje buvo pastatytas Mėdginų kapinaitėse (DV 3873).

Nuotraukose užfiksuoti koplytstulpiai dažniausiai stovi ūkininkų kiemuose, gėlių darželiuose, prie sodybų. Apie 1860 metus statytas koplytstulpis stovėjo ūkininko Gailiūno kieme Byvainių kaime. Stiebo viršuje matome atviro tipo keturpusę tiesiomis kolonėlėmis koplytėlę, kurios stogelis dvigubas, keturšlaitis. „1862" metų data buvo iškalta lentelėje prikaltoje prie koplytstulpio, stovėjusio ūkininko Povilaičio sodyboje Vekonių kaime. 1966 metais paminklą nufotografavęs ir aprašęs kraštotyrininkas Vincentas Vaitekūnas pažymi: „Pagrindas ir koplytstulpis laikosi atsirėmęs į kampo uosį. Nupuvus įžemintai stulpo daliai, koplytstulpis pasidarė žemesnis. Sutręšęs, trūksta jam kai kurių ornamentų ir statulaičių, stiklų nebeliko, nudažymas - lietų išplautas. Skardos stogelis surūdijęs ir gerokai apardytas"¹⁴. Koplytstulpio pastogėje prie stiebo buvo pritvirtintos monumentalios formos dekoratyvios plastikos skulptūros, vaizduojančios Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją, šv. Jurgį, Nukryžiuotąjį su dviem figūromis, nežinomą šventąjį. 1985 metų Stasio Keparučio nuotraukoje matome koplytstulpio stogelį paremontuotą, apdengtą toliu, visos minėtos skulptūros išlikusios. Vekonių kaime, buvusioje Kliausių sodyboje, darželyje, stovėjo kitas to paties meistro darbo koplytstulpis. Apie tai liudija ir V. Vaitekūno užrašai: „Pagal likusius fragmentus šis koplytstulpis buvo taip pat puošnus, tada ir to pat meistro dirbtas, kaip ir t. p. km. 1862 m. statytasis (buv. Povilaičių)"¹⁵. 1966 metų darytoje nuotraukoje užfiksuota labai bloga paminklo būklė, išlikęs vienas kitas ornamento fragmentas, šv. Jurgio statulėlė paimta į „Aušros" muziejų. Ūkininko Giedruikio kieme Šlapakių kaime stovėjo koplytstulpis, statytas 1864 metais, užfiksuotas A. Varno nuotraukoje, jos antrojoje pusėje pieštuku užrašyta, kad tai kryždirbio Lengvenio darbas. Keturpusis koplytstulpis, susuktomis iš riestinių raštų pertvarėlėmis ir keturkampių rėmelių viršuje apvaliai išpjautais apvedimais pastatytas ūkininko kieme Šlapakių kaime, apie 1883 metus. Keturpusis koplytstulpis, kurio stiebe buvo įrėžta 1905 metų data, stovėjo Stungių kaime, ūkininko Vincento Burbos kieme. 1966 metais šiame koplytstulpyje stovėjo dvylika skulptūrėlių, kurios 1967 metais buvo paimtos į „Aušros" muziejų. Panašių koplytstulpių pastebėta ir kituose Joniškio apylinkių kaimuose. Sudėtingesne forma išsiskiria šešių pusių koplytstulpis, puoštas gražia apvalia geležine viršūne, užfiksuotas Kriukų bažnytkaimyje, buvusioje Elžbietos Klimaitytės sodyboje. KPC saugomoje kortelėje pažymėta, kad „Vaikigaliai išnešioję visas aplink iš visų šonų buvusias statulaites. Stulpas supuvęs, laikosi atsirėmęs į uosį, buvo darželyje"¹⁶. Minčaičių kaime, Apolonijos Jasutienės sodyboje, stovėjo vienpusis koplytstulpis dvišlaičiu stogeliu. Jo koplytėlėje buvo Švč. Šeimos skulptūra. Šį koplytstulpį su nežinomo dievdirbio išdrožta skulptūrine kompozicija priskiriame prie senesnių šio krašto paminklų, pastatytų apie 1860 metus. XIX a. II pusėje paminėtame kaime buvo pastatytas koplytstulpis su Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, Nukryžiuotojo ir nežinomo šventojo skulptūromis (DV 3876).

Joniškio apylinkėse nedaug pastebėta koplytėlių, kabinamų prie medžių. Prie Gasčiūnų kaimo sodyboje augančio medžio buvo pakabinta stačiakampės dėžės tipo koplytėlė dvišlaičiu stogeliu, papuošta ažūriniu krypučių, bangelių ornamentu. Jos viduje buvo įstatyta Švč. Jėzaus Širdies statulėlė. Stogelio viduryje pritvirtintas kuklus geležinis kryželis su vingiuotais spinduliais, pusmėnuliu stiebo apačioje. Prie Juodeikių bažnyčios šventoriuje augusio beržo buvo pakabinta maža atvira koplytėlė, gausiai išpuošta kiauraviduriais gėlių, šakelių raštais, skrituliukų, dantukų ornamentu. Jos viduje buvo Pietos skulptūra. Yra žinoma, kad apie 1959 metus šią koplytėlę padirbo Juodeikių bažnyčios kunigas Mykolas Algirdas Dobrovolskis. Kita jo darbo koplytėlė su Nukryžiuotojo skulptūra kabojo medyje Juodeikų kaime, kairėje kelio Juodeikiai-Žagarė pusėje.

Šiuose liaudies mažosios architektūros paminkluose ypatingą vietą užima medinė skulptūra. Ji yra prasminis kryžių ir koplytstulpių akcentas. Nukryžiuotasis ant kryžiaus išreiškia pagarbą Kristaus mirčiai, Atpirkėjui ir Išganytojui, atidavusiam savo gyvybę už žmonijos išgelbėjimą. Švč Mergelė Marija Dievo Motina guodžia ir ramina kančioje, užtaria, kad tikinčiųjų maldos per Jėzų Kristų pasiektų Dievą. Šventieji išsiskiria dieviškosiomis malonėmis, jie suteikia reikiamą pagalbą, yra didžiausi pagalbininkai varguose, ligoje, apsaugo nuo nelaimių prie vandens, gaisrų. Dievdirbių išdrožtose skulptūrėlėse atsiskleidžia kaimo žmogaus pasaulėžiūra, artimo meilė, krikščioniško gyvenimo vertybės. Nepaprastas liaudies skulptūros paplitimas kaimo bendruomenėje byloja apie dvasinius tikinčiųjų poreikius, gyvenimą su Dievu ir šventaisiais.

Liaudies skulptūros atsiradimui ir formavimuisi turėjo profesionalioji skulptūra. Lakoniškų formų bažnytėlėse ir kapinių koplyčiose įrengti puošnūs liaudiškos barokinės plastikos altoriai, papuošti skulptūromis, dekoratyviniais ažūriniais drožiniais. Kai kuriose bažnytėlėse, koplyčiose ties presbiterija įmontuojamas skersinis balkis, kurio viduryje pakabinamas kryžius su Nukryžiuotuoju. Kryžius su Nukryžiuotojo figūra statomas prie katafalko, nešamas procesijos priešakyje. Nukryžiuotasis kabinamas prienavyje, apsidės dalyje, lauko pusėje. Seniausios žinomos skulptūros - adorantai, klūpančios abipus Ivoškių kapinių koplyčios altoriaus, išdrožtos XVII a. pirmoje pusėje. Angelų rankos maldingai suglaustos, jų veidai dvelkia švelnumu, figūros pasižymi monumentalumu, baroko plastikos raiška. Apie jas rašo senosios medžio skulptūros tyrinėtoja Marija Matušakaitė: „Pačios figūros labai masyvios, schemiškos, tačiau basų kojų pėdos ir rankos ilgais plonais pirštais modeliuotos rūpestingiau, tikriausiai išdrožtos labiau patyrusio dailininko. Tai antras (po Skarulių bažnyčios apaštalų) pavyzdys, kuris akivaizdžiai rodo, kaip bendradarbiavo du meistrai: vienas labiau įgudęs, subtilus, o kitas - menkiau profesiškai pasirengęs, nulėmęs bendrą skulptūrų pobūdį"¹⁷.

Apibendrinta menine forma, ekspresyviu barokiniu judesiu, neramiu klosčių modeliavimu išsiskiria Rudiškių bažnyčios altoriuje stovintis trimituojantis angelas. To paties meistro yra išdrožta sukaustyto judesio šv. arkangelo Mykolo figūra. Jai gyvumo suteikia apvaliai besiplaikstančios trumpos tunikos klostės, įvija susukta draperija ant dešinio peties. Neproporcingi skulptūrų kūnai, grubios formos, savita meninė plastika atskleidžia vietinio pasimokiusio meistro braižą. Rudiškių bažnyčia pastatyta 1770 metais, turbūt panašiu metu įrengtas altorius, įkomponuotos paminėtos skulptūros, kurios yra įtrauktos į respublikinės reikšmės dailės paminklų (DR 522, DR 523) sąrašą. Juodeikių bažnyčioje saugoma Nukryžiuotojo skulptūra, vaizduojama tradiciniu altorių principu: už jo tapytas paveikslas su Švč. Mergele Marija Sopulingąja ir šv. evangelistu Jonu (DR 513). Skulptūra - didelė, apibendrintos plastikos, dekoratyvi, išdrožta patyrusio vietinio drožėjo. Jos meninės formos ypatumai, primenantys Rudiškių angelų plastiką, leidžia spėti, kad ji yra sukurta XVIII a. II pusėje. Bažnytėlių bei koplyčių altorius, jų interjerus puošusios išraiškingos spalvingos barokinės skulptūros veikė savamokslių liaudies skulptorių kūrybą. Apie skulptūrų kūrėjus - savamokslius skulptorius žinių nėra daug. Daugiausiai dievdirbių biografijų užrašęs J. Petrulis apibendrina: „Žemaičiai kaimiečiai, pvz., prekymečių ir kitomis progomis pirkdami arba užsakydami statulėles, jų drožėju paprastai mažai domėdavosi. Ir todėl labai dažni atvejai, jog veltui teiraujies apie atskiro darbo autorių biografinių duomenų - tik retas kuris savininkas žino. Tačiau praeityje senieji kaimo žmonės su jiems patiems atrodžiusiais keistuoliais - „dievdirbiais" glaudžiai būdavo susigyvenę. Apie juos pasakodami, pastaruosius mini paprastai su nuoširdžia simpatija, bet kartu išreiškia užuojautą..."¹⁸

Seniausios žinomos Joniškio krašto liaudies skulptūros „Pieta" (Galaunė, kn. I, il. 113) ir „Rūpintojėlis" (Galaunė, kn. I, il. 411) iš Kalnelio kaimo kapinių koplyčios saugomos Šiaulių „Aušros" muziejaus rinkinyje¹⁹. Abi skulptūros atspindi baroko stiliaus bruožus. Ekspresyvi Pietos statulėlės plastika, kūno deformacija, išraiškingas kairės rankos gestas, nerami, banguojanti jos drabužių klosčių ritmika sukuria gyvą ir emocingą vaizdą. Skulptūrai puošnumo teikia darniai į visumą sukomponuoti barokiniai elementai: šonuose banguojančios draperijos, bėgantis smulkiai susuktas virvelės motyvas, užsibaigiantis spirale, žvaigždžių vainikas. Marijos veidas ovalus, formos modeliuotos, jis dvelkia švelnumu. Rami poza charakterizuoja „Rūpintojėlio" skulptūrą. Kristus, sėdintis ant paaukštinto barokinių formų postamento, vaizduojamas galvą parėmęs mažu dešinės rankos delnu. Alkūnė remiasi į kairės rankos delną. Kūną dengia raudonas apsiaustas, susegtas krūtinės viršuje, apačioje jis krinta lūžtančiomis klostėmis. Tikriausiai šias abi skulptūrėles sukūrė vienas meistras. Jam sektinas pavyzdys buvo XVIII a. vidurio LDK profesionalioji skulptūra. Palyginę minėtas skulptūras su Pietos figūrėlės (Galaunė, kn. I, il. 13) iš Stupurų kaimo, saugomos Šiaulių „Aušros" muziejuje, menine plastika, galime daryti išvadą, kad visas jas sukūrė tas pats menininkas, dirbęs Joniškio apylinkėse. Ypač svarbu pažymėti, kad paskutinės „Pietos" postamente tarp susuktų voliutų įrašyti metai „1762". Marijos veide atsispindi gilus vidinis susimąstymas, puošni skraistė ir banguotos klostės, skarelė suteikia figūrai gyvumo, tikroviškumo. Menotyrininkė Marija Matušakaitė apie ją rašo: „Ši kukli, primityvoka laisvai transformuotų proporcijų skulptūrėlė palieka kur kas didesni įspūdį negu daugelis klasiškai tobulų kūrinių. Su profesionaliąja kūryba ją sieja tik barokinis postamentas, primenantis apverstą kapitelį, ir Marijos skraistės ornamentika, kartojanti populiarių metalo aptaisų dekorą"²⁰. Tai reikšmingiausia ir seniausia šios temos kompozicija lietuvių liaudies skulptūroje. Šios žinomos seniausios datuotos Joniškio apylinkėse dirbusių dievdirbių išdrožtos statulėlės atspindi gilias vietines liaudies skulptūros tradicijas.

Iš vietinių meistrų dažniausiai minimas dievdirbys Antanas Lengvenis (1850-1920) iš Niūraičių kaimo (Joniškio vls.). Šiam liaudies skulptoriui priskiriamas Nukryžiuotasis iš Ivoškių koplyčios, kabantis apsidėje lauko dalyje (DV 943). Figūros kūnas tiesus, pailgas veidas palenktas prie dešinio peties. Charakteringi gilūs šonkaulių rėžiai išryškina krūtinės ląstą, apvalią pilvo plokštumą. Perizonijus prigludęs prie kūno, suklostytas įstrižomis klostėmis. Liaudies meistrui yra klaidingai priskiriamas didelis sunkių formų Nukryžiuotasis, buvęs pakabintas Ivoškių koplyčioje prie balkio (DR 511). Monumentali Nukryžiuotojo skulptūra priklauso prie liaudiškų barokinių kūrinių. 1986 m. ji buvo paimta į Lietuvos dailės muziejų. A. Lengvenio meninį braižą atpažįstame Nukryžiuotojo skulptūroje, kuri buvo prikalta prie balkio Jakiškių koplyčioje (DV 947). KPC saugomame dienyne radome įrašą, kuris nurodo, kad koplyčioje prie balkio kabo Nukryžiuotasis, išdrožtas meistro A. Lengvenio. Šiek tiek paprastesnis, smulkesnis ir neišdailintas šio drožėjo kryžius su Nukryžiuotuoju buvo prikaltas prie Jakiškių koplyčios apsidės lauko pusėje (DV 946). Ant Kurmaičių kapinių  Šv. apaštalo Mato koplyčios durų taip pat kabojo Nukryžiuotasis (DV 962). J. Petrulis rašo, kad tai A. Lengvenio drožta skulptūra. Liaudies meistras daugiausia statydavo gryčias. K. Kardišauskas (g. 1887 m.) papasakojo: „Jį nušovė kaimo pusberniai, šaudę į taikinį. Lengvenis turėjo pasidirbęs vargoniukus. Mums, piemenims, užgrodavo, turėjo plecių, daržų, ne žemes vabals buvo"²¹. Iš J. Petrulio sužinojome, kad A. Lengvenis keliolika metų gyveno Gruzdžių apylinkėje. Buvo benamis, keliavo per kaimus, dirbo užsakovų namuose už maistą. Daugiausia yra išdrožęs Nukryžiuotųjų Joniškio valsčiaus kapinėse ir koplyčiose. Dievdirbio išdrožti Nukryžiuotieji pasižymi tiesia laikysena, apibendrinimu,  savita veido išraiška, ramia nuotaika²².

J. Petrulis rašo, kad aplink Kurmaičių kapinių koplyčią stovėjo dideli ornamentuoti kryžiai, išdrožti kryždirbio ir dievdirbio Jono Remeikos iš Trivalakių kaimo. Jis dirbo tik kryžius, kartais su dviem kryžmomis, ir Nukryžiuotuosius. Vieną dvikryžmį kryžių J. Remeika pastatė 1918 metais. Kryžiaus kryžmoje buvo koplytėlė su Nukryžiuotuoju. 1933 metais dvikryžmį kryžių jis pastatė Pūraičių kaime (DV 978). Didingą apie šešių metrų aukščio kryžių meistras papuošė smulkiu augaliniu ornamentu, fasadinėje pusėje, atsuktoje į vieškelį, prikalė raides. Šiam kryžiui sunykus, 1998 metais sodybos šeimininkai pagal senojo pavyzdį pastatė įspūdingą naują kryžių. Skulptoriaus darbų buvo Mikniūnų, Mažonių, Kazokų, Noriūnų kaimuose. Trivalakiuose stovėjo net trys jo darbo kryžiai. Kaimo moterys pasakojo, kad dievdirbys, „...buvęs labai originalus, vadinamas „Dievo meistru"²³. Gimė jis 1884 metais, birželio 26 d., Trivalakių kaime, Pašvitinio valsčiuje. Mirė 1969 metais ten pat. Vaikystėje tarnaudamas piemeniu, išdrožinėjo medžio skulptūrėles - „Ėriukas", „Piemenėlis". Vėliau medžio drožybos mokėsi pas vietinį liaudies meistrą Petrą Liačą. Daugiausia skulptūrų išdrožė 1909-1914 metais. Kūrinius eksponavo lietuvių dailės draugijos parodose, Joniškio žemės ūkio parodoje 1921 metais. Turėjo du hektarus žemės, avį. Bulves kasdavo, kai imdavo snigti. Laikydavo bičių, medų išmainydavo į duoną, mėsą. Trivalakių kaimo žmonės vadino jį atsiskyrėliu. Buvo jis žemo ūgio, lieso veido, pražilusia barzda. 1958 metais liaudies meistrą palankė J. Petrulis, rado pas jį Lenino ir Stalino medinių reljefų, nebaigtą „Nukryžiuotąjį"²⁴. J. Remeikos darbai kruopščiai išdrožti, puošti ornamentais, monumentalūs.

Dievdirbys J. Remeika yra pasakojęs, kad Pašvitinio apylinkėse yra dirbęs liaudies meistras Petras Liačas (1840-1910), kilęs Naujapamūšio kaimo (Pašvitinio vls.), o Rimšonių kaimo koplytstulpis, galimas daiktas, jo darytas. Minėtas koplytstulpis yra aprašytas 1964 metų dienyne: „Koplytstulpio stogelis daugiakampis, papėdė papuošta kiaurapjūviu ornamentu, kolonėles įvijos. Buvo keturios skulptūros. Jas išsivežė dailininkai į muziejų. Viršuje gražus geležinis kryželis. Kolūkio valdyba įspėta, kad nenugriautų. Koplytstulpio stiebe data 1884"²⁵. Panašų į aprašytąjį koplytstulpį matome J. Petrulio nuotraukoje (fot. 1964). Koplytstulpis stovėjo prie kelio Sereikai-Beinoraičiai. Dievdirbys P. Liačas buvo kumetis, pats išmoko rašyti, savo nuosavybės neturėjo. Po 1861 metų pragyveno statydamas puošnius koplytstulpius ir droždamas skulptūrėles. Jis dirbo Pašvitinio, Joniškio apylinkėse, siekdavo ir Šiaulius. Iš J. Petrulio surinktų žinių apie šį dievdirbį žinome, jog jo kūriniai datuojami 1877-1907 metais²⁶. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje yra saugomos P. Liačo skulptūrėlės „Pieta" iš Kurmaičių ir „Šventoji" iš Jonelaičių kaimo. Skulptūrėlės nedidelės, buvo prikaltos koplytstulpio pastogėje. Jos primityvios, individualios raiškos, apibendrintos plastikos.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus rinkinyje yra saugomos žymiausio vidurio Lietuvos dievdirbio Gaudento Rimdeikio skulptūros, įgytos Reibinių ir Piktaičių kaimuose. Tai šv. Florijonas, Pieta su dviem angeliukais, šv. Jonas Nepomukas, jose atsispindi meistro darbams charakteringi bruožai. Nemažai šio nepaprastai produktyvaus skulptoriaus darbų yra sukaupta ir kituose Respublikos muziejuose. Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugoma skulptūrėlė „Pieta". Jos nugarėlėje yra užrašas, kuris liudija, kad figūrėlę išdrožė G. Rimdeikis. Ji paimta iš koplytstulpio, pastatyto 1898 metais Daugėlos sodyboje, Meškuičių miestelyje. 1973 metais žinias apie dievdirbį G. Rimdeikį užrašė ir jas perdavė J. Petruliui etnografė Marijona Čilvinaitė. Aprašyme yra pažymėta, kad G. Rimdeikis gimė apie 1871 metus Norvaišių kaime (Šiaulių aps.), mirė ten pat 1945 metais, balandžio 29 d., palaidotas Šiupylių kaimo kapinaitėse²⁷. 1973 metais Bronius Dakanis rašė, kad jaunystėje meistras zakristijonavęs Rudiškėse, vėliau turėjęs krautuvę Meškuičiuose, Gruzdžiuose, Šiupyliuose. Meistrystės niekur nesimokė, bendravęs su Gruzdžiuose gyvenusiais meistrais broliais Valeikais²⁸. Vedęs apsigyveno tėvų namuose, kuriuos persistatė ir gyveno ten iki mirties. Mokėjo skaityti ir rašyti, skaitė knygas. Palaikė ryšius su knygnešiu ir lietuviškos spaudos platintoju Augustinu Baranausku (1861-1923). Žemės dirbti nemėgo. Eidavo pas žmones, prie statybų, mūrijimo darbų. Jam ypač patiko dailidės amatas. Dirbo labai dailiai: pagrindiniai įrankiai buvo peilis, pjūklelis, oblius. Dirbo duris, langus, skrynias, įvairius staliaus bei kalvio darbus. Drožė kryžius, koplytstulpius, koplytėles, šventųjų skulptūrėles ir Nukryžiuotuosius. „Motinai pusryčiams ugnį užkūrus, tėvas atsinešdavo pailgą medelį - atsisėsdavo prie plytos durelių ir peiliuku, skaptais, skapteliais imdavo drožinėti, braižyti medį". 1915 metų vasarą per mūšį sudegė Šiupylių bažnyčia. Naują medinę šventovę pastatė broliai Adomas ir Juozas Valeikai²⁹. Liaudies meistras G. Rimdeikis bažnyčiai padirbo sakyklą, klausyklą, klauptus, groteles, šventoriuje pastatė karavykų kryžių. Meistro darbo koplytstulpiai buvo visoje Šiaulių apskrityje. Šio dievdirbio skulptūrėlės turi savitą, individualų meninį braižą. G. Rimdeikio skulptūroms būdinga dekoratyviai apibendrinta forma, pabrėžtos monumentalios drabužių klostės, kurios į apačią platėja. Skulptūrose akcentuojamas siaurėjantis liemuo, apvalūs pečiai. Figūrų rankos dažniausiai sulenktos ties liemeniu ir priglaustos prie liemens. Dievdirbys turi savo mėgstamą tipažą, pabrėžia giliai įdubusias akis, apvalų veidą ir užriestą smakrą. G. Rimdeikis ypač daug išdrožė Pietą vaizduojančių skulptūrų, tai vyraujantis siužetas visoje jo kūryboje. Sopulingosios Dievo Motinos krūtinėje komponuota didelė širdis, simbolizuojanti Švč. Mergelės Marijos sopulius. Dievdirbio G. Rimdeikio skulptūras P. Galaunė priskiria meistrui Ignui Bieliauskui; darbų nuotraukas publikuojamos albume (Galaunė, kn. I, P. 118-133). Pradžioje įdėta paties I. Bieliausko nuotrauka. Senyvo amžiaus meistras sėdi pirmajame plane prie stalelio, ant kurio pastatytos skulptūrėlės, jo rankose - šv. Kazimiero statulėlė. Šią B. Buračo padarytą nuotrauką radome knygoje „Kryždirbystė Lietuvoje"³⁰. Šioje knygoje taip pat publikuojama nuotrauka, kurioje matome tą pačią šv. Kazimiero skulptūrėlę. Skulptūros meninė forma skiriasi nuo paminėtų dievdirbio G. Rimdeikio kūrinių. Joniškio apylinkėse G. Rimdeikio išdrožtų skulptūrų „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu", „Jėzus prie stulpo" radome mūrinėje koplytėlėje ūkininko K. Nagliaus sodyboje Gražaičių kaime. Šios koplytėlės viduje buvo maža medinė koplytėlė dvišlaičiu stogeliu. Joje taip pat buvo įstatytos G. Rimeikio darbo skulptūrėlės: nežinomo šventojo su kryžiumi dešinėje rankoje ir „Šv. Barbora". Viduje buvo meistro išdrožta horeljefinė kompozicija „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija" ir „Nukryžiuotasis". Visos šios skulptūros buvo įtrauktos į respublikinės reikšmės dailės paminklų sąrašą (DR 527).

1923 metais Mergiūnų kapinių koplyčią fundavo Ignacas Jurevičius (1861-1949) iš Slėpsnių kaimo. Į Mergiūnus jis persikėlė 1912 metais. Buvo kalvis, mūrininkas, dievdirbys. Nusipirkęs žemės sklypą, pats pasistatė koplytėlę, uždengė stogą, pats įrengė vidų³¹. Žmonės pasakojo, kad Jurevičius sakęs: „Kalnely (kapinėse) kaulus laužo, paaukosiu žemės gabalą ir pats pasilaidosiu..."³². Mergiūnų koplyčios altoriaus paveiksle „Šv. Izidorius" įkomponuotas I. Jurevičiaus portretas su užrašu: „Tos bažnyčios fundatorius Jurevičius Ignacas. Bažnyčią ir kapines įrengė savo lėšomis. 1923 m."33. Ant altoriaus stovėjo I. Jurevičiaus darbo skulptūra „Skausmingoji Dievo Motina" (DV 940), paimta į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Figūrėlė plokščia, apibendrinto silueto, monumentalaus vaizdo. Marijos galva vos palenkta į kairę pusę, nuleista žemyn, liemens dalyje sunertos mažos deformuotos rankos. Juodai žalią suknelę, galvą, pečius gaubia juodai mėlyna skara, sukomponuota ritmingomis giliomis ir minkštomis klostėmis. Krūtinėje išsiskiria apvali širdelė su įsmeigtais geležiniais kalavijais. Dievdirbys visą dėmesį sutelkė į liūdną ir sutaurintą Marijos veidą. Tai vienas gražiausių XX a. pradžios kūrinių. Jurevičiui būdinga plastinė maniera, dvasinė nuotaika, liūdną žvilgsnį į pasaulį matome dar dviejose skulptūrėlėse iš Pašvitinio apylinkių, publikuotose P. Galaunės albume (Galaunė, kn. II, il. 100, 101). Šio jautraus ir savito menininko kūryba susijusi su aukštaičių skulptūra, kurioje apibendrintai išreikšta vidinė žmogaus kančia ir išgyvenamas sielvartas.

Skaistgirio apylinkėse randame kito žymaus kryždirbio ir dievdirbio Marcijono Šinicko (1840-1913) iš Reibinių kaimo skulptūrų. Jo pavardė pažymėta prie keturių figūrėlių iš Joniškio muziejaus. M. Šinickas išdrožė dvi „Pietas": vieną 1856, kitą 1857 metais. Datos įrėžtos figūrėlių nugarėlėse. 1857 metais išdrožta „Pieta" yra gauta iš Antano Šinicko. Stebėtina, kad menininkas būdamas septyniolikos metų amžiaus dirbo taip profesionaliai ir kruopščiai. Greičiausiai jis mokėsi drožybos iš vietinių amatininkų, pasimokiusių skulptorių. M. Šinicko skulptūrėlė „Šv. Jonas Nepamukas" buvo koplytėlėje Reibinių kaime. Liaudies meistro kūrinių plastika liaudiškai realistinio charakterio. Tikroviškos plastikos raiška žymi pailgintą Švč. Mergelės Maloningosios figūrą. Savo darbuose jis siekė medžiagiškumo, realistinio vaizdo, kruopščiai modeliavo nosies, akių formas, aiškiai apibrėžia lūpas, jų kampučius, antakių linijas. Jo skulptūros kūniškos, monumentalios, dvelkia rūstumu ir griežtumu. Dievdirbio sūnaus žmona Elena Šinickienė (g. 1888 m.) mokytojai F. Ramonienei 1968 metais pasakojo:"...būdamas septyniolikos, metų liko našlaitis, pripiršo gerokai už jį vyresnę, bet turtingą merginą (Skripkutę iš Daukšių k.)... Būdamas gana darbštus, nagingas ir ne tinginys, jis praturtėjo. Užveisė sodą, pastatė klėtį, tvartus, malūną, plytinį gyvenamą namą. Pastatus statė pats... Dirbdavo ratus, roges, spintas, kubilus ir kt.. Mokėjo ir kalvio amatą: apkaustydavo ir savo pagamintus padargus, duris, langus. Be minėtų ūkiui reikalingų darbų, pats mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo dievukų drožinėjimas ir kryžių dirbimas. Įvairiausiomis progomis „darydavo užžadus", kad kur nors pastatys kryžių, išdroš šventųjų skulptūrėlių... Pats buvo pasidaręs įvairių įrankių, obliukų, kaltelių, skaptelių. Savo darbus ir pats dažydavo. Turėjo įvairių dažų teptukų... Uošvis visą laiką gyveno su mumis ir dirbo iki pat senatvės"³⁴. E. Šinickienė žinojo apie jo darbo kryžius ir koplytstulpius. Kryžius su Nukryžiuotuoju stovėjo Reibinių kaimo pietinėje dalyje, prie kelio. Kryžius su Šv. Jono Nepomuko skulptūrėle buvo prie kelio iš Reibinų į Taučiūnus, du kryžiai stovėjo Skaistgirio miške, Kuškiškių kapeliuose. Koplytstulpį su dievukais meistras buvo pastatęs ir prie savo namo. Reibinių kaimo šiaurinėje dalyje, kryžkelėje, apie 1907 metus. M. Šinickas buvo pastatęs koplytėlę su skulptūrėlėmis, kuri vėliau buvo perkelta į Reibinių kapinaites. Koplytėlė buvo mūrinė apie du metrus aukščio, su keturiomis nišomis skulptūroms. 1934 metais skulptūrėlės buvo paimtos į Šiaulių „Aušros"  muziejų". M. Šinicko darbų plastinę formą matome skulptūrėlėse „Šv. Antanas su Kūdikėliu Jėzumi", „Šv. Veronika", „Nukryžiuotasis", kurios buvo įstatytos Žagarės bažnyčios šventoriaus mūrinės koplytėlės arkinės formos nišose. Šiam garsiam Joniškio krašto dievdirbiui turėtume priskirti Nukryžiuotąjį, kabėjusį Skaistgirio bažnyčios fasade. Peržiūrėjus paminėtas M. Šinicko skulptūras, išsiskiria jų liaudiška realistinė plastika, monumentalus ir apibendrintas vaizdas, dvasinis uždarumas ir rimtis. Šio dievdirbio kūriniuose ryškiausiai atsiskleidžia realistinės formos tendencijas liaudies skulptūroje, plėtojamos XIX a. antrojoje pusėje Joniškio krašte.

XIX a. antroje pusėje Skaistgirio apylinkėse, Trumpaičių kaime, gyveno dievdirbys Juozapas Buožius (mirė 1900). F. Ramonienė rašo, kad šio savamokslio meistro skulptūrėlės puošė Trumpaičių kaimo kryžius. Išliko tik vienas koplytstulpis su keturiomis skulptūromis. 1967 metais koplytstulpis ir skulptūros buvo perduotas Šiaulių muziejui35. Šio koplytstulpio „Pieta" publikuojama P. Galaunės albume (Galaunė, kn. II, il. 79), nurodyta ir jos sukūrimo data - 1888 metai. Daugiafigūrė kompozicija ekspresyvi, plastinis vaizdas primityvus, formos raiškios. Akcentuojami išdidinti Marijos ir Kristaus veidai, rankos pernelyg mažos. J. Buožio plastinius ypatumus matome Joniškio muziejuje saugomoje skulptūrėlėje „Nazarietis", ji yra stipriai sunykusi.

Skaistgirio apylinkėse dirbo liaudies skulptorius Aloyzas Gedvilas, sukūręs primityvios išraiškos „Nukryžiuotąjį". Skulptūrėlė gauta iš Krikščionių kaimo, saugoma ŠAM, publikuota P. Galaunės albume (Galaunė, kn. II, il. 134-136). Trumpaičių kaime gyveno dievdirbys Marcijonas Šutkus (miręs apie 1940). Savo sodyboje 1888 metais pasistatė koplytstulpį su kolonėlėmis ir skulptūromis viduje (Galaunė, kn. I, il. 25), 1967 metais koplytstulpis taip pat buvo perduotas ŠAM³⁶.

1959 metais ekspedicijos po Žagarės apylinkes J. Petrulis dienoraštyje mini dievdirbį Vincą Uogelę. Žinias apie šį meistrą užrašė mokytojas Jonas Adomaitis 1938 metais, jas pateikė Naujosios Žagarės bažnyčios vargonininko žmona Kotryna Grigaitienė (g. 1879). V. Uogelės gimimo data nėra žinoma, spėjama, kad mirė 1932-1936 metų laikotarpiu. Gimęs Žiūrų kaime, mažažemių valstiečių šeimoje. Paaugęs jis bernavo pas ūkininkus. 1907-1918 metais dirbo Žagarės kooperatyve pardavėju. Buvo vidutinio ūgio, ramaus būdo, doras. Mokėjo griežti smuiku, giedojo bažnytiniame chore. V. Uogelė penkias žiemas lankė Žagarės liaudies mokyklą. Iš medžio drožinėdavo skulptūrėles, bet šiam užsiėmimui didelės reikšmės neteikė. Bronius Kvilkys pažymi: „Žiūrų kaime gyveno dievdirbys Ogela, kurį labai vertino Vydūnas ir apie jį pasakęs: „Tai tikrai nesugadintas kaimo dievdirbys"³⁷. 1919 metais išdrožė M. K. Čiurlionio biustą, saugomą „Aušros" muziejuje. 1920 metais jis K. Grigaitienei padovanojo 15 cm aukščio skulptūrėlę, kurią vadino „Lūkestis". Pasaulietinė tema atsispindi jo kūrinyje „Meilėn vienybėn brolybėn!", kuris 1966 metais buvo paimtas į Šiaulių „Aušros" muziejų38. Nedidelės religinio siužeto šio menininko skulptūrėlės saugomos Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Apie 1921 metus jis išdrožė „Nukryžiuotąjį". Figūrėlė apvali, aukštis 17,5 cm, jos plastinė forma realistinė, taisyklingų proporcijų. Skulptūrėlę „Švč. Jėzaus širdis" buvo dovanota pateikėjai, kai ji gyveno Žagarėje. Kitoje „Nukryžiuotojo" statulėlės nugarėlėje ant raiščio įrėžta data „1926", šalia užrašas: „V. Uogelė". Menininko kūriniams būdingą plastiką įžvelgiame „Rūpintojėlio" skulptūroje iš Gasčiūnų bažnyčios (DV 988). Jėzus vaizduojamas sėdintis ant aukšto pagrindo, palenkęs galvą. Veidas liesas, griežtų bruožų, ilgų plaukų smulkios sruogelės siekia pečius. Alkūnės remiasi į kelius, rankos padėtos ant kelių, atidengtų kojų pėdos suplokštintos. Dešinėje rankoje įstatyta nendrės lazdelė. V. Uogelės skulptūros - taisyklingų proporcijų, tikroviškos, dekoratyvios, kruopščiai išdrožtos. Liaudies menininko kūryboje labiausiai atsispindi profesionaliosios dailės įtaka.

Iš nežinomų autorių ypač dėmesį patraukia dievdirbys, kurio darbų rasta Piktaičių kaime (saugomi Joniškio muziejuje). Nežinomas XIX a. antroje pusėje dirbęs meistras sukūrė daugiafigūrę kompoziciją, vaizduojančią Jėzaus apraudojimą. Išliko penkios figūrėlės: Marija Skausmingoji, Marija Magdalietė, gulintis Kristus karstelyje, ant kurio yra 1851 metų data, du angeliukai. Šioje kompozicijoje susiduriame su reta ikonografine tema liaudies skulptūroje. Jėzaus apraudojimo scena išreiškia Dievo gerbimą ir šlovinimą. Adoracinė scena paprastai komponuojama koplytėlėje atskirai. Panašią Jėzaus garbinimo sceną buvo sukūręs ir jau minėtas dievdirbys G. Rimdeikis. Jo daugiafigūrė kompozicija buvo Mažeikių kaimo kapinaičių koplytėlėje, vėliau paimta į „Aušros" muziejų. Jėzaus laidojimo adoracinių vaizdų tradicija sutinkama šiaurės vakarų, vakarų Lietuvoje, nežinoma kituose regionuose.

Didelė dekoratyvios formos Nukryžiuotojo skulptūra kabojo Balkaičių kapinių koplyčios fasade, išdrožta vietinio liaudies menininko, dirbusio XIX a. II pusėje (DV 975). 1986 metais skulptūra buvo paimta į Lietuvos dailės muziejų. Nežinomas meistras skersiniais ruoželiais išryškino suplokštintą Kristaus krūtinę, į kairę pusę palenktą jo veidą vaizduoja iš priekio, ant galvos sunkus dviejų šakų vainikas. Dekoratyviai sukomponuotos perizonijaus klostės priglaudžia prie kūno, dešinėje pusėje, stipriai išriestą jo kraštą. Panašią Kristaus figūrą dievdirbys padirbo katafalko kryžiui (DV 976). Šio liaudies skulptoriaus darbų meninė plastika dekoratyvi ir apibendrinta.

Savitą vietą liaudies skulptūroje užima Kryžiaus kelio stotys. Tai skulptūrinės daugiafigūrės kompozicijos, vaizduojančios Kristaus kančių kelią į Kalvariją, kai kiekviena sustojimo vieta pažymima atskira scena. Liaudies tradicijoje Kryžiaus kelio stotys išplito XIX a. viduryje. Joniškio apylinkėse yra žinomos Skaistgirio ir Kriukų bažnyčių šventoriuose buvusios figūrinės stotys (DR 525, DR 519). 1964 metų ekspedicijos dienyne apie Skaistgirio kompozicijas skaitome: „Figūrų judesiai ekspresyvūs, bet drožtos primityvaus meistro. Skulptūrinių grupių atstatyti nepavyko, nes daug skulptūrų dingę. Anksčiau šios skulptūros buvo šventoriuje, mūrinėse koplyčiose, papuoštose barokiniu ornamentu"39. Menotyrininkas Valentinas Cibulskas, aprašęs Skaistgirio bažnyčią, inventoriuose rado įrašą, kad Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1838 metais, o ne 1836-aisiais, kaip nurodoma literatūroje, kapeliono kunigo Juozapo Jucevičiaus, Žagarės dvaro savininko Platono Zubovo ir parapijiečių lėšomis. Didysis altorius perdarytas 1849 metais, mūrinė sakykla įrengta 1840 metais, krikštykla - 1842-1849 metais⁴⁰. Panašiu laiku turbūt mūro tvora buvo aptvertas ir bažnyčios šventorius, pamūrytos koplytėlės. Iki 1993 metų jose stovėjo įspūdingos figūrinės kompozicijos, išdrožtos nežinomo liaudies skulptoriaus XIX a. viduryje. Figūrų judesiai ekspresyvūs ir dinamiški, ypač išraiškingi rankų gestai, kareivių veidai kupini pykčio, brutalūs. Nežinomam liaudies menininkui pavyko išreikšti stiprų konfliktą, žmogiškąją dramą. Vaizdo sandaroje išsiskiria centrinė Kristaus figūra, apie ją rutuliojamas veiksmas, įvykiai. 2001 metais restauruotos Skaistgirio stotys buvo paimtos saugoti į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Skulptūrinės Kryžiaus kelio stotys buvo Kriukų bažnytėlės šventoriaus koplytėlėse. Nežinomo įgudusio liaudies meistro išdrožtos skulptūros realistinės. Atskiros kompaktinės figūrų grupės glaudžiai susietos, sukuria darnią ir vientisą daugiafigūrės scenos meninę visumą. Figūrų veidai ir gestai perteikia rimtį ir vidinį skausmą. Minėtame 1964 metų dienyne radome tekstą: „...medžio skulptūros darytos liaudies meistro maždaug prieš 100 metų. Žmonių pasakojimu, darė buvęs klebonas. Kiti minėjo Trumpio pavardę, mirusio šio amžiaus pradžioje...Trumpa buvo daug vyresnis už Remeiką, kilęs iš Steigvilių. Jis dirbo kryžius prie bažnyčių. Vėliau išvyko į Ameriką"⁴¹. Turbūt minimas dievdirbys Trumpa ir yra šių stočių autorius, o klebonas galėjo būti jų fundatorius. Šiuo metu Kriukų Kryžiaus kelio stotys, dingus kelioms kompozicijoms, paimtos saugoti į Joniškio bažnyčią.

Tiek Skaistgirio, tiek Kriukų Kristaus kryžiaus stočių kompozicijose vyrauja liaudiškas realistinis vaizdas, tikroviška formos raiška. Daugiafigūrėse scenose pasimokę skulptūros amato liaudies drožėjai perteikė minios įspūdį, įtaigiai išreiškė Jėzaus kančią, dramatizmo kupiną nuotaiką.

Joniškio krašto mažoji liaudies architektūra - neatsiejama šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Kryžiai ir koplytstulpiai - saviti ir išraiškingi vietinių liaudies meistrų sukurti sakraliniai statiniai - atspindi šiame regione paplitusias architektūrines formas, dekoratyvinę drožybą. Apžvelgę Joniškio apylinkių liaudies skulptūrą, matome jos raidą nuo XVIII a. bei tolimesnę jos plėtotę XIX a. - XX a. I pusėje. Šiame šiaurės Lietuvos regione liaudies skulptūra buvo plačiai paplitusi. Ją kūrė savamoksliai liaudies dievdirbiai, taip pat ir šio amato pasimokę meistrai. Pirmųjų kūryboje dominuoja primityvi skulptūrinė plastika, pasimokiusių autorių darbus žymi realistinė forma. Joniškio apylinkių liaudies skulptūroje įžvelgiame aukštaičių liaudies skulptūrai būdingus meninius bruožus, vidinį susikaupimą, gilaus tikėjimo išraišką.

 

Šaltiniai

¹ Jankevičienė A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra, V., 1998.

² Ramonienė F. Senoji liaudies skulptūra. - Tarybinis balsas, 1969, 09, 13, 16, Nr. 108. 109.

³ LNB RS, F. 127-18.

⁴ Kuodienė M. Joniškio apylinkių senosios liaudies skulptūros apžvalga. Senosios Žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis paveldas. V., 2004, p. 135-148.

⁵ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. V., 1973. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978-1990 m.) II dalis, V., 1993.

⁶ Jankevičienė A. Lietuvių medinių koplyčių architektūra. Menotyra, 1998, Nr. 2, p. 3.

⁷ Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. II, p. 232.

⁸ KPCA MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas. 1964 m., p. 24.

⁹ Galaunė P. Lietuvių liaudies menas, K., 1930, p. 88.

¹⁰ Galaunė P. L'Art Lithuanien. 1934, Malmö, p. 22.

¹¹ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 24.

¹² LNB RS. F. 127-18, p. 42.

¹³ VUB RS. F. 81-403 a.

¹⁴ KPCA. Įrašas senoje kortelėje.

¹⁵ KPCA. Įrašas senoje kortelėje.

¹⁶ KPCA. Įrašas senoje kortelėje.

¹⁷ Matušakaitė M. Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje, V., 1999, p. 60.

¹⁸ LNB RS. F. 127-18, p. 54-56.

¹⁹ Lietuvių liaudies menas. Sudarė Paulius Galaunė. Skulptūra. Kn. I, V., 1963; Lietuvių liaudies menas. Sudarė Paulius Galaunė. Skulptūra. Kn. II, V., 1965.

²⁰ Matušakaitė, ten pat, p. 183.

²¹ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 24.

²² LNB RS. F. 127-18, p. 31. MLTE. T II. V., 1968, p. 317.

²³ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 31.

²⁴ LNB RS. F. 127-18, p. 12, 31. MLTE. T III. V., 1971, p. 61

²⁵ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas 1964 m., p. 40.

²⁶ LNB RS. F. 127-18, p. 35. MLTE. T II. V., 1968, p. 310.

²⁷ LNB RS. F. 127-18, p. 148-152.

²⁸ VUB RS. F. 81 - 775, p. 3-37.

²⁹ Gricius A. Jie gyvi...Iš atsiminimų. Kultūros barai. 1969, Nr. 12, p. 51-52.

³⁰ Kryždirbystė Lietuvoje, V., 1999, p. 52-53.

³¹ Prisiminimai apie dievdirbį Ignacą Jurevičių. 1968 m. papasakojo sūnus Ignacas Jurevičius.

³² KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 35.

³³ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 35.

³⁴ Prisiminimai apie dievdirbį Marcijoną Šinicką. 1968 m. užrašė F. Ramonienė.

³⁵ Ramonienė F., Nr. 108.

³⁶ Ramonienė F., Nr. 109.

³⁷ Kviklys B. Mūsų Lietuva. T III. V., 1991, p. 54.

³⁸ LNB RS. F. 127-18, p. 14-16.

³⁹ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p 41.

⁴⁰ Cibulskas V. Skaistgirio bažnyčia. - Žiemgala, 1999, Nr. 2, p. 15-16.

⁴¹ KPCA. MMT dailės grupės ekspedicijos dienynas, 1964 m., p. 4.1